5 tiesos apie vyrų vienatvę

(kurias per dažnai nutylim)

1. Vienatvė nereiškia, kad jis vienas.

Jis gali turėti šeimą, kolegas, bendraminčius.

Ir vis tiek niekam nesakyti, kaip jaučiasi.

Nes vidinė vienatvė ne apie žmonių kiekį. O apie tai, ar gali būti savimi.

2. Vyrai išmokomi slėpti emocijas.

Nuo mažens girdi: „Neverk“, „Būk stiprus“, „Nebūk mergaitė.“

Ir kai suauga – nebemoka rodyti, kad skauda. Net sau pačiam.

3. Daugelis vyrų net nesupranta, kad jaučiasi vieniši.

Jie tai vadina nuovargiu. Uždarumu. Noru pabūti vienam.

Bet viduje – tai tas pats ilgesys: būti suprastam be gėdos, be vertinimo.

4. Vienatvė juos tyliai ardo.

Ne iš karto. Po truputį.

Per tylą. Per atstumą santykiuose. Per norą viską laikyti savyje.

Kartais per alkoholį, sarkazmą, darbų perteklių.

5. Vienatvė yra stiprybės kaina.

Vyrai pasirenka tylą ne todėl, kad jiems viskas gerai – o todėl, kad išmoko būti ramstis kitiems, net kai patys griūna viduje.

Tačiau net ir stipriausiems reikia saugios erdvės, kur gali ištarti: „Aš pavargau būti stiprus visą laiką.“

Išvada:

Kalbėjimas – tai ne silpnumas.

Tai drąsa grįžti į ryšį.

Tai pirmas žingsnis atgal pas save.

Nes vyras, kuris išdrįsta pasakyti - Man sunku – yra stipresnis už tą, kuris viską slepia už šypsenos.

Vyrams sakoma - būk stiprus. Bet niekas nesako – būk ryšyje.

Gal dabar – metas tai keisti.

Jei ši istorija palietė, tai tavo vidinis balsas, kuris ilgai tylėjo.

Tu esi vertas(-a) ryšio, kuriame nereikia slėptis.

Jei nori apie tai kalbėtis – esu čia.