Kai moteris tampa Mama, o vyras lieka Berniuku

(Ir kodėl tada ji nebenori)

Kartais moteris nebenori ne todėl, kad vyras jai nebepatrauklus.

O todėl, kad ji nebegali jo matyti kaip vyro.

Kaip to, kuris prisiima atsakomybę.

Ne kaip vaiko.

Ji pradeda jį auginti.

Priminti apie susitikimus.

Paprašyti išnešti šiukšles. Dešimtą kartą.

Paremti, nes jis dar „ieško savęs“.

Paguosti, kai jis užsidaro.

Stengtis, kad „tik būtų gerai“.

Ir pamažu, nepastebimai, jų ryšys virsta ne poros, o mamos ir vaiko.

Tos, kuri rūpinasi.

Tos, kuri iškenčia.

Tos, kuri išlaukia.

Tos, kuri sako „viskas gerai“, nors jos viduje jau seniai ne.

Tik jos kūnas tai jaučia.

Ir vieną dieną jis tiesiog...

nebeprisileidžia.

Geismas išnyksta.

Nes trauka gimsta tarp suaugusių.

Tarp lygių.

Tarp tų, kurie pasitiki vienas kitu, o ne prisiima kitą ant pečių.

Ji gali būti atsidavusi.

Net ištikima.

Bet jos kūnas nekvies berniuko.

Jos kūnas nori vyro.

Ir čia svarbus ne amžius.

Svarbu matymas.

Ar jis atsako už save?

Ar jis mato jos pastangas?

Ar jis pats nori būti vyras – ne jos vaikas, o jos partneris?

Bet svarbus ir kitas klausimas:

Ar ji pati moka paleisti kontrolę, nustoti auklėti, pradėti pasitikėti?

Nes kartais moteris pavirsta Mama ne todėl, kad vyras vaikiškas.

O todėl, kad pati išmoko meilę rodyti tik per rūpestį ir auką.

Tad gal klausimas yra ne tik „kaip ją užnorinti“, o kada mes abu pametėm vienas kitą, bandydami vienas kitą išgelbėti?

Ir ar aš dar noriu, kad ji manęs geistų,

ar tik kad manimi rūpintųsi?

P. S. Jei jauti, kad jūsų santykiuose dingo trauka, nereiškia, kad dingo meilė.

Kartais reikia ne išorinio pataisymo, o vidinės brandos. Abiejų.

Jei nori, parašyk - pasidalinsiu, kur dar dingsta moters geismas ir kaip jį atkurti, neperžengiant savęs.