5 tiesos apie moters vidinį pervargimą

(kurio dažnai niekas nepastebi)

1. Ji pavargsta ne nuo veiklos, o nuo to, kad viską jaučia.

Moteris reaguoja ne tik į žodžius, bet ir į toną, į tylą, į nuotaiką.

Ji nuolat skenuoja aplinką – ar visiems gerai, ar nieko nesugriuvo.

Ir net kai šypsosi – viduje gali būti išsekusi nuo emocinio krūvio.

2. Ji dažnai jaučiasi reikalinga tik tada, kai kažką daro.

Rūpinasi. Padeda. Organizuoja.

Nes išmoko – jei nesirūpini kitais, gali būti palikta.

Tačiau vis stipriau jaučia – niekas nepaklausia, ko reikia jai pačiai.

3. Ji slopina savo jausmus, kad nebūtų per daug.

Kartais nori verkti. Kartais nori rėkti.

Bet bijo, kad bus palaikyta emocinga, įnoringa, neadekvati.

Todėl šypsosi – net kai viduje viskas byra. Nes „reikia laikytis“.

4. Ji dažnai jaučiasi viena, net būdama santykiuose.

Nes artumas – ne tik būti šalia.

Artumas – tai būti matomai, girdimai, suprastai be paaiškinimų.

Ir kai to ilgai nėra – ji pradeda manyti, kad su ja kažkas negerai.

5. Ji trokšta ne idealaus vyro – o saugios erdvės būti tikra.

Kur nereikia vaidinti stiprios.

Kur galima pasakyti: „Aš pavargau“ – ir niekas to nepriims kaip silpnumo.

Kur ji bus vertinama ne tik už tai, ką duoda – bet už tai, kas yra.

Išvada:

Ji gali atrodyti stipri, veikli, besišypsanti, tiesi.

Bet po tuo gali tylėti gilus ilgesys būti apkabinta. Be klausimų. Būti sutikta visa. Ne tik patogiomis dalimis.

Moteriai sakoma – tu gali.

Bet per retai sakoma – būk ryšyje su savimi.

Gal metas tai keisti?

Ar tu pavargai būti stipri?