5 tiesos apie vyro vidinį nuovargį

(kurio niekas dažniausiai nepastebi – net jis pats)

1. Jis pavargsta ne nuo darbų – o nuo to, kad negali palūžti.

Vyras, kuris viską laiko, dažnai pats nebeturi kur atsiremti.

Jis nustoja klausti savęs „kaip jaučiuosi“, nes atsakymas nepatogus.

Todėl jis tylus. Užsidaręs. Ramus tik iš išorės.

Viduje nuovargis būti visada stipriu.

2. Jis bijo, kad bus mylimas tik tol, kol duoda.

Kai vyras nustoja veikti, ar jis vis dar vertas meilės?

Kai neduoda, nesprendžia, neveda, ar dar reikalingas?

Daug vyrų gyvena su gilia, tylia baime:

„Jei sustosiu, ar tu dar liksi?“

3. Jis jaučia daug, bet retai pasako.

Ne todėl, kad nenori. O todėl, kad nežino, kaip.

Jis išmoko jausmus paversti logika.

Atsakymus – sprendimais.

Skausmą – tyla.

Bet net ir tyloje jo širdis šaukiasi artumo. Tik ne visada žino, ar jam tai leidžiama.

4. Jis gali jaustis vienišas ir mylimas tuo pat metu.

Jis gali turėti partnerę, šeimą, vaikų ir vis tiek jaustis vienas.

Nes artumas jam tai ne žodžiai.

O ta akimirka, kai jis gali pasakyti:

„Aš nežinau.“

„Aš pavargau.“

„Aš nebegaliu laikyti vienas.“

Ir būti nei pataisytas, nei nubaustas, o išgirstas.

5. Jis nori ne tobulos moters – o tikros erdvės.

Kur gali būti žmogus.

Kur nereikia vaidinti, kad „viskas tvarkoj“.

Kur gali pasėdėti šalia, nieko neišsprendęs.

Ir vis tiek jaustis mylimas.

Išvada:

Jis gali tylėti. Gali išoriškai atrodyti ramus, susitvarkęs, stiprus.

Bet viduje gyvena vyras, kuris ilgai nešiojasi klausimą:

„O jei aš tiesiog būčiau savimi, ar tai kam nors pakaks?“

Ir gal šį kartą atsakymas turi ateiti iš mūsų – tyliai, švelniai, paprastai:

Aš čia. Aš girdžiu. Ir tu nesi vienas.

Jei ši istorija palietė, tai tavo vidinis balsas, kuris ilgai tylėjo.

Jei nori apie tai kalbėtis – esu čia.