Depresija moka sakyti „viskas gerai“

(Kai atlieki viską, bet tavęs pačio ten jau nebėra)

Šis tekstas ne apie silpnumą.

O apie pavargusį žmogų, kuris vis dar keliasi ryte.

Atlieka tai, ką reikia.

Bet tyliai, giliai viduje jau seniai nebetiki, kad tai turi prasmę.

Galbūt tu.

Galbūt tavo draugas.

Galbūt tas tylus vyras, kuris šalia.

Tikiuosi, šis tekstas padės pamatyti tai, ko garsiai niekas nesako.

1. Depresija ne visada atrodo kaip skausmas. Kartais ji atrodo kaip išsekimas be priežasties.

Kai žmogus guli ne dėl tingumo, o todėl, kad vos tik atsikelia, tenka susidurti su klausimu, o dėl ko visa tai?

Ir, kai nežinai atsakymo, daug lengviau vėl atsigulti.

Tai ne silpnumas. Tai būdas išsiskirti su nuolatiniu „reikia“.

2. Depresija gali atrodyti kaip tvarkinga, normali diena.

Tu veiki, dirbi, reaguoji.

Bet viskas automatiškai.

Lyg dublis, ne tu.

Sakai „viskas normaliai“, bet iš tikrųjų jautiesi kaip šešėlis.

Ir tai baisiausia - kai niekas neskauda, nes viskas nutirpę.

3. Kartais depresijai nereikia psichologo. Jai reikia, kad tu liautumeisi sau meluoti.

Kad „tau tinka toks gyvenimas“. Kad „susitvarkai“. Kad „nereikia dramatizuoti“. Bet psichika ne kvaila. Jei per ilgai nebegyveni savo tempu, ji pati tave sustabdo. Išjungia. Kad bent trumpam pabūtum su savimi.

4. Vyras, kuris išgyvena depresiją, dažnai nenori nieko keisti. Jis nori tiesiog dingti.

Be triukšmo. Be klausimų.

Ir jei jis nesikreipia pagalbos, tai ne todėl, kad jam viskas gerai. O todėl, kad net prašymas reikalauja jėgos.

Bet kartais jam reikia tik vieno - vietos, kur gali būti ne tobulas.

Kur gali pasakyti ne „viskas normalu“, o „man blogai. Ir aš nežinau, ką su tuo daryti“.

5. Iš depresijos neišlipama valios pastangomis.

Bet galima joje neskęsti, jei nors kartą per dieną padarai vieną dalyką sau. Tikrai sau.

Ne dėl kitų. Ne dėl rezultato.

O todėl, kad vis dar esi gyvas.

Ir tai jau daug.

Pabaigai

Kartais depresija neprasideda nuo žodžių „man blogai“. Ji prasideda nuo kūno.

Nuo nuovargio, kuris nepraeina net po poilsio. Nuo to, kad net mažas darbas atrodo kaip kalnas. Nuo to, kad nebenori nieko, bet nežinai kodėl.

Ir tu vis dar gyveni, o kūnas jau seniai šaukia "man per daug".

O tu dar vis sakai "reikia pakentėti".

Depresija moka apsimesti, kad jos nėra. Bet kūnas visada žino pirmas. Ir kai jau nebegali, jis tiesiog tave sustabdo.

Kad pagaliau sustotum. Kad bent akimirkai pabūtum su tuo, ką seniai ignoravai. Su savimi.

Ir tada prasideda lėtas, tikras klausimas.

Kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi?

Jei nori žinoti, ar tau viskas gerai, pirmiausia ne galvos klausyk. O kūno. Nes jis nesumeluoja.

- Ieva Šabanė Psichologė-Seksologė