Kodėl verta atsiprašyti, kai pyksti?

Ne todėl, kad neturi teisės pykti.

Ir ne todėl, kad jausmai neteisingi.

Bet todėl, kad pyktis dažnai kalba garsiau už širdį.

Kai esame įskaudinti ar susierzinę, mūsų žodžiai ima griauti, o ne kurti ryšį.

Tonai pakyla, žvilgsniai pasidaro šalti, o sakiniai aštrūs.

Ir net jei tavo pyktis turi pagrindą,

kitas žmogus dažnai išgirsta ne esmę, o skausmą tavo balse.

Ir skaudina jį ne tai, ką pasakei, o kaip tai pasakei.

Atsiprašymas po pykčio, ne atsisakymas savęs, o grįžimas į ryšį.

Tai žinutė:

„Aš vis dar noriu būti su tavimi ryšyje, net jei pykstu.“

„Aš pykstu, bet tu man svarbus.“

„Aš gerbiu tave labiau, nei savo ego.“

Tai ne silpnumo ženklas, o brandos ženklas.

O ryšys, kuriame telpa pyktis ir atsiprašymas, tampa tik gilesnis.

Ar tau pažįstamas jausmas, kai pasakai ne tai, ką iš tiesų norėjai, o tai, kas išsiveržė iš skausmo?

O, ką tau reiškia atsiprašymas?